Pirmoji mūsų pažintis įvyko audringo lietaus nuplautoje pajūrio pakrantėje. Įsiminė šis susitikimas jau vien dėl to, jog planuojamai love story fotosesijai vis trukdė neatidėliotini reikalai. Ir kai pagaliau mums pavyko rasti birželio popietei neskaičiuojamų valandų, padangė liejo juodo mėlynumo akvarelę. Jekaterinai ir Jevgenijui nebuvo, ką ir pasakyti, nes jie jau buvo vidurkely iš Vilniaus. Pylė kaip iš kibiro ir jau maniau, kad meilės istorijos kadrai atrodys fatališkai. Bet turbūt didžiulis noras ir vidinė ramybė gali nuraminti net gamtos stichiją.

Alsuojantis šilta drėgme molo smėlis įrašinėjo paliktų pėdų girgždesį, o  Jekaterina vis pasakojo ir pasakojo apie nuostabią vestuvinę suknelę, kurią siuva jos mylimoji mama. Ir kaip tu gali nelaukti vestuvių, kai tiek daug meilės, tiek daug laukimo, tiek nuoširdžiai artimų detalių sudėta šiam svarbiam poros įvykiui? Kaip gali nelaukti, kai būsimasis vyras neatitraukia akių nuo šios plazdančios moteriškos būtybės kuriamo ateities plano?

Tą dieną padangė buvo ideali, kaip ir preciziškai sudėliota visa šventės eiga. Širdis tyliai džiūgavo, kai foto kadrai liejosi su paties išsvajotų vestuvių scenarijumi. Akys ir mintys ne fotografavo, o ilsėjosi šv. Onos bažnyčioje, Užutrakio dvare, Gedimino prospekte ir Lietuvos istorinės virtuvės restorane „Ertlio namas“. Visgi viską vainikavo Jevgenijaus ir Jekaterinos sielų artumas ir artimųjų palaikymas.

Tokios vestuvių dienos fotografavimas tampa labiau panašus į akvarelės liejimą, kuomet pasiduodi šviesos ir vidinės ramybės harmoningam virsmui.