Po šių dviejų žmonių santuokos norisi pasistatyti patį didžiausią baltos drobės ekraną lauke, įsijungti gerą „gabalą“ ir prisėdus ant vakaro rasojančios žolės žiūrėti. Dar kartą ir dar kartą žiūrėti į Juos – Liną ir Robertą.  Žiūrėti tarytumei patį geriausią kiną apie meilę. Žiūrėti ir rodyti kitiems, kokia graži šių žmonių sąjungos istorija.

       Gal kam toks apibūdinimas apie šią vestuvių fotosesiją atrodo sentimentalus, bet, patikėkit, tokio švaraus ir tyro jausmo tarp dviejų žmonių nė pats nesapnavau. Kažkoks tylus, susiklausęs, virpantis sielų bendrystės pasimatymas, atėmęs iš manęs protą, pasiėmė norą padaryti viską dėl Jų.

          Kažin ar dar daugiau besutiksiu tokius partnerius, su kuriais galiu kalbėtis širdimi ir vizijomis? Kažin ar dar taip atsitiks, kad tą pačią sekundę skambintume vieni kitiems ir sakytume: „Stojam! Čia! Čia yra Mūsų vieta”. Kažin ar bus dar tokia nuotaka, kuri stovėdama ant skruzdėlyno tylėtų ir šypsotųsi, kad tik vardan to vieno blyksnio neišsisklaidytų pasitikėjimo jausmas?

         Dabar. Būtent dabar, kai guliu žolėje ir žiūriu šią kino juostą, noriu galvoti tik apie Juos, noriu linkėti tik Jiems pačios ilgiausios kino juostos apie meilę.

          Ech, kaip gera žiūrėti… Žiūrėti geriausią kiną apie meilę su savo artimaisiais ir naktiniais drugiais.