Šeimos laiko pradžia skaičiuojama nuo laukimo, auginančio būtį. Idealizuoti šio tylaus džiaugsmo Airida ir Mantas nesistengė. Jie tiesiog atidavė savo būseną, o man beliko užkloti ją balto šydo blyksniais nuo to, kas kitam gali atrodyti intymu ar kasdieniška.

Šeimos fotografui jaustis savu ne visada pavyksta, bet ši pora mane suvyniojo savo laisvumu. Esu įsitikinęs, kad išaugs gerumas iš tų žmonių, nes buvo toks gėris fotografuoti, jog pamiršau kadruose užfiksuoti Norvegijos fiordus. Ir kam to reikia, kai žemaitiškas gaivalas tampa stipresnis net už tėvystės rūpesčius?

Visa fotosesija čia…

Airida ir Mantas-050