Rudenio kelias namo buvo paskendęs baltuose rūkuose. Salstelėjęs lapų raudonis barstėsi medžių alėjose. Nakties provėžose blaškėsi vestuvių dienos įvykiai. Mano bluostuose sukosi Justės ir Tado nepaprasti vestuvių kadrai. Tik šmėkščiojantys pakelės atšvaitai neleido iš jų susukti ilgametražės vestuvių istorijos. Uždengiu delnais akis – matau tik šių dviejų žmonių tylą. Tylą, prisotintą meile.

               Visa, kas mane jungia ligi šiol su šiais pakeleiviais – tas pats kelias, kuriuo visi keliauja, ir ta pati tyla, kurią girdi tik tada, kai labai myli. Ak, kad taip visos jaunavedžių poros susikalbėtų tyloje…