Vis bandau aprašyti, koks būna fotografo rytas prieš vestuves, bet tuoj pat susinarplioju tarp jausmų ir žodžių – nerandu tokio apibūdinimo žmonių kalboje. Nebent sulyginčiau tai su vaizdu, kai vasaros atokaitų šešėliuose tipena drugys Aglais urticae : virpančiomis kojelėmis įsitveri į lango rėmą ir bandai suglaudęs sparnus rodyti tik juodąjį aksomą, mintyse nebekvėpuoji, nes truktels stipriau sparnai ir visos vidinėje pusėje simetriškai sudėliotos kadrų paletės susimaišys. „Vyruti, gi ne tavo vestuvės, – sakytų daugelis, – ko tau čia jaudintis…“ Taip, tai ne mano vestuvės, tai ne mano nuotaka, ne mano priesaika, bet laukiu tos pirmosios sekundės, pirmojo akių žvilgsnio su jaunavedžiais. Žvilgsnis! Būtent pirmasis Jų žvilgsnis mano fotoaparatui užrašo vestuvių fotosesijos temą.

Pradarau viešbučio 1301 numeriu pažymėtas duris. Tyla. Tyla ir Ramybė. Irmina ir Vidas. „Chuuu, Aivarai, viskas tiesiog…, – sakau pats sau. Tuomet išsitraukiu telefoną, skambinu žmonai: „Atvežk daugiau žalios spalvos. Šiandien skraidysiu!”

Pasivaikščiokite ir Jūs po ramybės sodą, kuris kvepia gyvuoju vandeniu ir mira.

Visa fotosesija čia…

webui-foto-viduje-maza-ii